Linijinis „imti, gaminti, išmesti“ modelis, ne vieną dešimtmetį lydintis greitąją madą, pelnė tekstilės industrijai antrąją vietą tarp labiausiai aplinką teršiančių pramonės šakų. Augantis susirūpinimas atvėrė kelius novatoriškiems, alternatyviems bei tvariems tekstilės produkcijos gamybos organizavimo būdams. Vienas jų – žiedinis tekstilės pramonės veikimo modelis. „Žiediškumui“ užtikrinti pramonei keliamos keturios ambicijos – mažinti kenksmingų medžiagų naudojimą bei mikropluošto patekimą į vandenį ir aplinką, atsisakyti žalingo drabužių trumpalaikiškumo pobūdžio, tobulinti perdirbimo procesus, naudoti atsinaujinančius išteklius bei užtikrinti efektyvų žaliavų paskirstymą. 

Kur esame šiandien?

Šiandien vyraujanti drabužių gamybos, rinkodaros ir dėvėjimo sistema, pasižyminti linijinės ekonomikos modeliu, sunaudoja milžinišką kiekį gamtinių išteklių bei daro neigiamą poveikį tiek aplinkai, tiek jos centre esančiam žmogui. Didžiuliai neatsinaujinančių išteklių kiekiai, galima sakyti, iššvaistomi drabužių gamybai, kuomet šie, dėvimi gana trumpą laiką, neužtarnauto poilsio „atgula“ sąvartynuose ar atliekų deginimo fabrikuose. Beveik trys penktadaliai visų pasaulyje pagaminamų drabužių per vienerius metus nuo pagaminimo patenka į minėtąsias vietas. Dėl tokio trumpo drabužių dėvėjimo laiko bei perdirbimo sistemų trūkumo pasaulio ekonomikoje kasmet iššvaistoma vertė viršija 500 mlrd. JAV dolerių. Ekspertai, vertindami tekstilės bei mados industriją, itin dažnai išskiria tris problematiškiausias sritis – masinės gamybos žalą aplinkai, milžinišką atliekų kiekį bei kenksmingas darbo sąlygas.

Sunkiai suvokiami žalos aplinkai mastai 

 Kalbant apie pirmąją problemą, dėmesys krypsta į medvilnę – vieną pagrindinių tekstilės pramonės žaliavų. Kasmet pasaulyje yra užauginama 24 mlrd. kilogramų medvilnės. Jos užauginimui užimama 2,5 proc. visos dirbamos žemės pasaulyje, o sunaudojama net 25 proc. visų pramonėje taikomų pesticidų ir insekticidų. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija tekstilės pramonėje kasmet siekia apie 1,2 mlrd. tonų ir viršija bendras tarptautinių skrydžių bei jūrų laivybos emisijos apimtis. Tekstilės pramonės žalos gamtai atspindys randamas ir pažvelgus į vandenį – tekstilės gamybai (įskaitant medvilnės auginimą) pasaulyje kasmet sunaudojama apie 93 mlrd. kubinių metrų vandens. Kad būtų paprasčiau įsivaizduoti, vieniems džinsams pagaminti sunaudojama apie 7 tūkst. litrų vandens. Be to, net 20 proc. pramoninės vandens taršos pasaulyje yra sukeliama tekstilės dažymo ir apdorojimo procesų metu. Didžioji dalis plastiko, patenkančio į vandenynus, tai pat yra tekstilės pramonės „nuopelnas“ – plaunant poliesterinius, nailoninius, akrilinius bei kitus plastiko pagrindo tekstilės gaminius, kasmet į vandenynus išplaunama maždaug pusė milijono tonų plastiko mikropluošto. 

Milžiniškas atliekų kiekis 

Antroji, tiesa, glaudžiai susijusi su pirmąją tekstilės bei mados industrijos eskaluojama problema – atliekos. Jos pradeda kauptis dar gamybos proceso metu, drabužiams net nepasiekus parduotuvių vitrinų. Vidutiniškai 35 proc. visų gamybos grandinėje naudojamų medžiagų tampa įvairių formų atliekomis – atraižomis, pertekliumi, broku. Tačiau tai tik smulkmena, palyginus su milžinišku atliekų kiekiu, atsirandančiu tekstilės gaminiams pasiekus parduotuves ir vartotojų namus. Vien Europoje per metus yra išmetama apie 5,8 mln. tonų tekstilės gaminių, JAV – apie 13 mln. tonų. Tik mažiau nei 1 proc. drabužių gamybai sunaudojamų medžiagų vėliau yra perdirbama į naujus drabužius. Taip kasmet prarandamų medžiagų vertė viršija 100 mlrd. JAV dolerių. „Pagrindinės milžiniško tekstilės atliekų kiekio priežastys glūdi tiek gamintojo, tiek vartotojo elgsenoje. Drabužiai bei kiti tekstilės gaminiai nėra projektuojami perdirbimui, o vartotojai nėra linkę juos atsakingai rūšiuoti ir nukreipti į tinkamus perdirbimo kanalus“, – nuogąstauja Lietuvos inovacijų centro projektų vadovė Justė Rakštytė-Hoimian.

Košmariškos darbo sąlygos

Tačiau vien su žala aplinkai tekstilės bei mados industrijos nuodėmės nesibaigia. Kenksmingos, kartais net amoralios darbo sąlygos masinės gamybos greitosios mados fabrikuose nėra naujiena. Dėl didelių laiko bei žaliavų sąnaudų beveik visose tiekimo ir gamybos grandyse esantis spaudimas lemia prastas darbo sąlygas, nedidelį atlyginimą, ilgas darbo valandas, o kartais net išnaudojimą ar vaikų darbą. Dėl nesaugių procesų bei naudojamų pavojingų medžiagų milijonai darbuotojų kasdien dirba sveikatai žalingoje aplinkoje. Pavyzdžiui, medvilnės laukuose Indijoje dirbančių asmenų vidutinė gyvenimo trukmė tesiekia 40 metų, kai bendra vidutinė gyvenimo trukmė šalyje – 69 metai. 

Sprendimas – žiedinė mada ir keturi jos „būtina“

Šių kompleksinių problemų akivaizdoje pasidaro aišku – šiandieninė mados bei tekstilės pramonė toliau taip veikti nebegali. Panaudota tekstilė turi tapti žaliava, o ne sąvartynų kalnų statybine medžiaga. Būtent tokią viziją puoselėja žiedinis tekstilės pramonės veikimo modelis. 

„Veikiant šiam modeliui siekiama išlaikyti drabužių, audinių bei pluoštų vertę tiek gamybos, tiek dėvėjimo etapuose bei užtikrinti jų sugrįžimą į gamybos grandinę, vartotojui nusprendus jų atsikratyti. Į žiedinį modelį patekę tekstilės gaminiai tampa ne atliekomis, o žaliava naujiems produktams. Tokiu būdu užtikrinamas taršos mažinimas bei efektyvus išteklių panaudojimas“, – teigia ekspertė J. Rakštytė-Hoimian. Žiedinis tekstilės pramonės modelis remiasi keturiomis, žiedinės ekonomikos principus atitinkančiomis ambicijomis, siūlomomis pramonei, siekiant pasinaudoti galimybėmis, kurių neišnaudoja linijinis ekonomikos modelis. 

Būtina tobulinti perdirbimo procesus

Efektyvesnė tekstilės perdirbimo sistema leistų kasmet išsaugoti per 100 mlrd. JAV dolerių bei drastiškai sumažintų sąvartynų bei atliekų deginimo jėgainių poreikį. Masinis perdirbtų medžiagų naudojimas taip pat smarkiai sumažintų neatsinaujinančių išteklių naudojimą bei neigiamą pramonės poveikį aplinkai. Tačiau geriausiems rezultatams pasiekti reikalingi koordinuoti veiksmai, įtraukiantys dizainerius, gamintojus, pirkėjus, tekstilės surinkėjus, perdirbėjus bei įvairiausių sričių novatorius. Siekiant efektyvaus perdirbimo bei vertės išsaugojimo proceso būtina iš esmės keisti drabužių bei kitų tekstilės gaminių projektavimo ir gamybos modelius. Norint gaminius perdirbti, visų pirma, jie turi būti kuriami perdirbimui – gaminami naudojant kuo mažiau skirtingos kilmės žaliavų, kurių perdirbimo proceso metu nebeįmanoma atskirti, bei užtikrinant nesudėtingą visų pridėtinių detalių (užtrauktukų, sagų, etikečių, apsiuvimų ir t.t.) pašalinimą. Taip pat patartina investuoti į technologinių naujovių, gerinančių perdirbimo kokybę, kūrimą. Galiausiai, patys vartotojai privalo didinti perdirbtos produkcijos paklausą, reikalaudami daugiau „žiediškumo“ bei atsakomybės iš savo mėgstamų kūrėjų. 

Būtina atsisakyti žalingo drabužių trumpalaikiškumo 

Vis augantis gaminių trumpalaikiškumo pobūdis – nepakeliama našta gamtai. Būtina keisti drabužių ir kitų tekstilės gaminių projektavimo, gamybos, pardavimo bei naudojimo būdus. Tai reiškia aukštesnės kokybės tekstilės gaminių, ypač drabužių, gamybą bei prekybą jais, pasitelkiant naujoviškus ir atsakingus verslo modelius, padedančius užtikrinti produktų ilgaamžiškumą. Ilgesnis drabužių dėvėjimo laikas yra galingiausias būdas išlaikyti gamybos procese panaudojamų medžiagų vertę, sumažinti išteklių švaistymą bei neigiamą poveikį aplinkai. Pavyzdžiui, visame pasaulyje padvigubėjus vidutinei drabužių „gyvenimo“ trukmei, šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas sumažėtų net 44 proc., o vartotojai kasmet neprarastų apie 460 mlrd. JAV dolerių, kurie yra prarandami išmetant dėvėti dar tinkamus drabužius. Siekiant įgyvendinti šiuos pokyčius reikia imtis veiksmų trumpalaikės ir ilgalaikės drabužių nuomos įgyvendinimo ir populiarinimo srityje. Taip pat, drabužių ir kitų tekstilės gaminių ilgaamžiškumas turi tapti patrauklia vertybe, skatinama gamintojų bei puoselėjama vartotojų.

Būtina mažinti kenksmingų medžiagų naudojimą ir mikropluošto patekimą į aplinką

Uždarame žiediniame procese itin svarbu užtikrinti saugių ir sveikatai nekenksmingų gamybos priemonių ir medžiagų naudojimą visuose produkto gyvavimo ciklo etapuose. Sveikatai bei aplinkai žalingos medžiagos turi būti pašalinamos iš gamybos bei perdirbimo grandžių, taip užkertant kelią kenksmingam mikropluoštui patekti į aplinką bei vandenynus. Norint įgyvendini šią ambiciją bei „išjudinti“ pokyčius, iš pradžių derėtų imtis veiksmų dviejose srityse. Pirmiausiai reikėtų derinti bei vienyti pramonės pastangas sukurti saugius medžiagų gyvavimo ciklus, kad būtų kuo plačiau panaudojamos jau esamos alternatyvios gamybos ar perdirbimo procesų technologijos. Taip pat derėtų kurti inovatyvias žaliavas ir gamybos procesus, užkertančius kelią plastiko mikropluošto patekimui į aplinką, bei didinti technologijų, fiksuojančių išskiriamo mikropluošto daleles, tikslumą.

Būtina užtikrinti efektyvų atsinaujinančių išteklių naudojimą

Net ir padidinus tekstilės gaminių surinkimo bei perdirbimo procesų efektyvumą, naujų žaliavų poreikis niekada neišnyks, tačiau jam patenkinti derėtų atsigręžti į savaime atsinaujinančius išteklius. Taip pat svarbu pereiti prie veiksmingesnių gamybos procesų, kurių metu susidaro mažiau atliekų, naudojama mažiau iškastinio kuro, chemikalų ir vandens bei užtikrinamas efektyvus energijos paskirstymas. Siekiant įgyvendinti šiuos pokyčius reikia atkreipti dėmesį į neigiamų eksternalitetų sukeliamas išlaidas bei jų daromą įtaką išteklių valdymui visame gamybos procese, taip pat rasti patikimus atsinaujinančių žaliavų šaltinius bei diegti inovatyvius gamybos metodus, leidžiančius minimalizuoti išteklių naudojimą. 

Pokytis prasideda nuo mados  

Nereikia turėti iliuzijų, kad vartotojai staiga nubus su užsidegimu mažinti savo paliekamo ekologinio pėdsako dydį ir rinktis žiedinės ekonomikos principus puoselėjančią produkciją. Juk išmesti visuomet paprasčiau nei ieškoti pakartotinio naudojimo ar perdirbimo galimybių, o kur dar nuolaidos, išpardavimai ar ganėtinai maža kaina, skatinanti nuolatos atsinaujinti ir pirkti dažniau nei iš tiesų reikėtų. Būtent todėl jau šiandien yra būtinas pačios mados industrijos įsikišimas. 

Ne paslaptis, kad mados industrija, kaip ir visos kitos milijardinės pramonės šakos, gali „priversti“ vartotoją norėti vieno ar kito produkto bei paslaugos. Naujos spalvos, naujos formos, nauji pojūčiai – vartotojiška prigimtis visada norės, tad reikia šį norą sutelkti geresniems tikslams, šiuo atveju gamtai draugiškų produktų paklausai kurti. Mados rankose sutelkta galios forma, ištobulintomis, ne vienerius metus praktikuojamomis rinkodaros priemonėmis, gali įtikinti rinktis aplinkai ir žmogui draugišku būdu pagamintus produktus. Dar daugiau – mada nejučiomis „priverčia“ tokių produktų norėti, o ten – kur norai, ten – ir pasiūla bei pelnas. 

Lietuvos inovacijų centras priklauso tarptautiniam konsorciumui CircPro, siekiančiam skatinti perėjimą į žiedinės ekonomikos principais grįstą nacionalinių ir regioninių sprendimų priėmimą per žiedinę ekonomiką palaikančius viešuosius pirkimus. Konsorciumo veiklos vykdomos pagal Europos teritorinio bendradarbiavimo programą Interreg Europe ir finansuojamos Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.

Agnė Obelenytė, Lietuvos inovacijų centras