Nors per pirmąją koronaviruso bangą Lietuvos ekonomika beveik nenukentėjo, įmonėms šis laikotarpis buvo labai įtemptas. Daugelis jų taip ir nespėjo visiškai atsigauti per vasarą, todėl dabar, įsisiautėjus antrajai pandemijos bangai, kyla klausimas, kiek jos ir šalies ekonomika pasiruošusios naujosios krizės atnešamiems iššūkiams.

Lietuvos inovacijų centro kartu su Panevėžio plėtros agentūra inicijuota ir dar prieš antrąją pandemijos bangą atlikta apdirbamosios pramonės sektoriaus apklausa atskleidė, kad net ketvirtadalis Lietuvos įmonių vis dar laikė save paveiktomis pirmosios COVID-19 krizės. Akivaizdu, kad prasidėjus antrajai bangai, jų padėtis tik dar labiau blogės.

Tokia situacija yra susidariusi ne be priežasties – didelė dalis apdirbamosios pramonės įmonių yra menkai pasiruošusi atlaikyti įvairius, nebūtinai tik su koronavirusu susijusius, struktūrinius šokus. Nors pasaulinės tendencijos rodo, kad ateityje įmonės turės skirti vis daugiau dėmesio nenumatytoms krizėms spręsti, tačiau tik nedidelė Lietuvos apdirbamosios pramonės įmonių dalis juda šia kryptimi.

Tarptautinės konsultacijų įmonės Mckinsey ekspertai pastebi, kad įmonės turi būti vis geriau pasiruošusios atlaikyti ne tik su finansų rinkomis ar pandemija susijusias krizes. Įmonės turi būti pasiruošusios gamtos stichijų, prekybos karų, klimato kaitos, kibernetinių atakų, terorizmo bei tiekėjų bankrotų keliamoms grėsmėms. Taip pat nereikėtų pamiršti ir technologinės kaitos, kuri yra ypač aktuali besivystančiose valstybėse, nes jose greitai augant darbuotojų darbo užmokesčiui įmonės turi atrasti naujų formų ir būdų išlaikyti konkurencingumą tarptautinėje rinkoje.

Skaičiuojama, kad ilgiau nei 2 mėnesius trunkančias krizes sukeliančios grėsmės materializuojasi vidutiniškai kas penkerius metus, o 1-2 savaites trunkantiems sukrėtimams įmonės turi būti pasiruošusios bent kas dvejus metus. Šios tendencijos reikalauja iš įmonių išankstinio strateginio pasirengimo, kad įvykus trikdžiams verslo tiekimo grandinėje arba pasikeitus tikslinių rinkų vartojimo įpročiams, įmonės visada turėtų atsarginį planą bei jo įgyvendinimui reikalingus išteklius.

Panevėžio regiono apdirbamosios pramonės sektoriaus apklausa atskleidė, kad tik labai maža dalis (9 proc. įmonių) turi pasiruošusios detalią rizikų valdymo strategiją ir veiksmų planą, kaip reikėtų elgtis įvykus netikėtiems struktūriniam šokams, o net 40 proc. apklaustų įmonių išvis neturi jokios krizių valdymo strategijos. Todėl nenuostabu, kad prasidėjus COVID-19 pandemijai net 53 proc. apklaustų Panevėžio regiono įmonių jautė reikšmingą arba labai reikšmingą poveikį įmonės veiklai – įmonės neteko klientų, sumažėjo pardavimų apimtys, teko atleisti darbuotojus. Tik 11 proc. apklaustų įmonių nejautė jokio neigiamo poveikio šios pandemijos metu.

Paradoksalu, tačiau viena iš priežasčių, lėmusių tokį prastą apdirbamosios pramonės įmonių pasirengimą šiai krizei, yra gana ilgai trukęs ekonomikos augimo laikotarpis iki krizės, kai nebuvo didelių sukrečiančių šokų. Lietuvos verslas kasmet augo turėdamas vis pozityvesnius lūkesčius, todėl daugelis įmonių nesiėmė svarstyti krizinių scenarijų.

Analizuojant Panevėžio regiono įmonių apklausos duomenis paaiškėjo, kad jei įmonė anksčiau nebuvo turėjusi itin reikšmingų neigiamų krizės pasekmių, tikimybė, kad įmonė nebus pasiruošusi krizių valdymo strategiją didėja. Net 62 proc. įmonių, kurios anksčiau neturėjo itin reikšmingų krizių sukeliamų padarinių, apklausos metu teigė, kad neturi jokios krizių valdymo strategijos ar veiksmų plano. Kiek kitokia situacija stebima tarp įmonių, turinčių ekonominių sunkumų patirties. Apklausa atskleidė, kad 58 proc. įmonių, kurios turi pasiruošusios rizikų valdymo strategiją, praeityje jautė didelius arba labai didelius struktūrinių šokų padarinius. Didžioji dalis šių įmonių veikia ilgiau nei dešimt metų ir jau buvo susidūrusios su 2008-2009 m. finansų krize euro zonoje. Taigi, atsižvelgiant į šiuos duomenis, galima teigti, kad dažniausiai įmonės mokosi iš savo pačių neigiamos patirties – tik patyrusios nuostolius pradeda ruoštis ateities rizikoms iš anksto, kad būtų sumažinta jų keliama žala.

Visgi, investuoti į įmonių atsparumą didinančias priemonės reikėtų anksčiau negu įmonės pajunta pirmuosius krizės padarinius. Ekspertai iš Mckinsey skaičiuoja, kad įmonės, nepriklausomai nuo jų veiklos sektoriaus, per dešimtmetį gali tikėtis patirti maždaug 42 proc. metinių pajamų dydžio nuotolius, susijusius su anksčiau minėtais struktūriniais šokais. Tai yra minimali rekomenduotina suma, kurią įmonės turėtų skirti savo atsparumo struktūriniams šokams veiksmų planui paruošti bei įgyvendinti. Ilgalaikės strateginės investicijos gali suteikti didelį pranašumą įvykus netikėtoms krizėms. Įmonės, kurios nėra atsparios struktūriniams šokams, dažniausiai stengiasi prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos mažindamos išlaidas tam, kad išgyventų nepalankų ekonominį periodą. Tačiau įmonės, kurios iš anksto ruošiasi šokams, jų metu siekia išnaudoti sukauptus išteklius pritaikant juos besikeičiančioje situacijoje – vysto ir į rinką paleidžia naujus produktus, siekia perkvalifikuoti savo darbuotojus, ieško naujų klientų. Struktūrinių šokų metu tokios įmonės galvoja ne apie išgyvenimą, o apie tai, kaip pasikeitus aplinkybėms sukurti naujas galimybes.

Kertinė atsparumo struktūriniams šokams strategijos dalis yra planuojamos investicijos į inovacijų kūrimą ir diegimą – tai yra universali priemonė, padedanti sumažinti įvairių krizių keliamą grėsmę. Pažangių technologijų svarba ypač išryškėjo dabartinės pandemijos laikotarpiu, kai pranašumą įgavo įmonės, įsidiegusios skaitmenines ir automatizuotas gamybos linijas, kurias galima valdyti nuotoliniu būdu. Dar vienas svarbus aspektas atsparumo aspektas – įmonių gebėjimas ir technologinės galimybės perorientuoti savo gaminamus produktus ar paslaugas atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes. Panevėžio regiono įmonių apklausa tik patvirtino šias tendencijas – apdirbamosios pramonės įmonės, kurios teigė, kad investuoja daug arba labai daug į pažangias technologijas, turėjo 30 proc. mažesnę tikimybę patirti neigiamą krizės poveikį negu įmonės, kurios mažai arba išvis neinvestavo į pažangias technologijas.

Dažnas argumentas, kodėl įmonės nesiima ilgalaikių investicijų į pažangias technologijas, yra tas, kad jos per mažos, neturi tam reikalingų išteklių, žinių ar kompetencijų. Su šiomis problemomis susiduria didžiojo dalis Lietuvos regionuose esančių apdirbamosios pramonės įmonių. Net 88 proc. Panevėžio regiono apdirbamosios pramonės įmonių yra išties mažos – jų apyvarta nesiekia nė 300 tūkst. eurų per metus, o 58 proc. įmonių turi mažiau nei 10 darbuotojų.

Viena iš priemonių, kuri galėtų padėti įmonėms kompensuoti išteklių trūkumą ir didinti jų atsparumą krizėms bei prisidėti prie efektyvaus išorinių rizikų sukeltų padarinių valdymo – įsitraukimas į asociacijų ir klasterių veiklą. Verslo klasteriai skatina informacijos perdavimą, dalinimąsi gerosiomis praktikomis bei sinergiją kuriant naujus produktus ar įsitraukiant į tarptautines vertės grandines siekiant rasti savo produkcijai naujas eksporto rinkas. Deja, Lietuvos regionuose fiksuojamas žemas verslo įmonių atstovų tarpusavio pasitikėjimas, vidinė konkurencija neleidžia iki galo išnaudoti potencialių šio bendradarbiavimo galimybių, todėl daugiau nei 70 proc. apklaustų įmonių nedalyvauja klasterių, asociacijų ir konfederacijų veikloje. Didinant įmonių tarpusavio pasitikėjimą ir bendradarbiavimą būtų galima tikėtis greitesnio jų prisitaikymo prie vykstančių pokyčių bei inicijuotų naujų bendrų mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros bei inovacijų projektų, kurie padėtų didinti įmonių atsparumą.

Panašu, kad praėjus pirmajai pandemijos bangai Lietuvoje liko labai nedaug įmonių, kurios būtų nenukentėjusios nuo struktūrinių šokų sukeltų padarinių. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos įmonės yra linkusios mokytis iš savo neigiamos patirties, galima tikėtis, kad ateities struktūriniams šokams dauguma iš jų bus pasiruošusios geriau. Žinoma, žymiai naudingiau būtų, jeigu įmonės turėtų daugiau galimybių mokytis iš kitų įmonių patirčių bei perimti jų gerąją krizių valdymo patirtį iš anksto. Lietuvoje, kaip ir didžiojoje pasaulio dalyje, įsisiūbuoja antroji pandemijos banga, kuri bus dar vienas išbandymas Lietuvos apdirbamosios pramonės įmonėms. Po šio sukrėtimo galima bus įvertinti, ar pirmoji krizės banga paskatino įmones pereiti prie gerąja praktika grįsto strateginio įmonės valdymo.

Tautvydas Pipiras yra Lietuvos inovacijų centro inovacijų ekosistemų fasilitavimo ekspertas

Paskutinį kartą redaguota 11 gruodžio 2020