Tam, kad būtų pagaminti mums reikalingi gaminiai ar suteiktos įvairios paslaugos, turi būti realizuota atitinkama vertės grandinė iki tol, kol joje sujungiamos atskiros dedamosios ir jos tampa galutiniu produktu rinkoje. Apie bendradarbiavimo problematiką tarp verslo grandinės dedamųjų, pavyzdžiui, tarp medienos ruošinių gamintojų ir baldų gamybos įmonių; tarp grūdų augintojų ir miltų gamintojų; tarp miltų gamintojų ir kepyklų; tarp leidyklų ir knygynų – nekalbame. Kaip taisyklė, kalbame apie pridėtinės vertės kūrimą vertės grandinėje, siekiant sukurti ir pateikti į rinką konkurencingą produktą (gaminį ar paslaugą), kalbame apie vertės grandinės efektyvumą generuojant vertės pasiūlymą partneriui ar galutiniam klientui. Tuo tarpu apie mokslo ir verslo bendradarbiavimo problematiką esame girdėję kone visi. Kodėl ši tema taip smarkiai eskaluojama?
Žinios – parduodamas produktas
Šiandien noriu iškelti vieną paprastą klausimą: gal jau atėjo laikas baigti šį mokslo ir verslo bendradarbiavimo temos eskalavimą? Tokį pasiūlymą galima pagrįsti paprasta logika. Mokslas – tai ekonominė veikla (jei dvejojate, galite pasitikrinti ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių – EVRK2). Šios ekonominės veiklos rezultatas – žinios. Vadovaujantis šiuo ekonominiu požiūriu, žinios turėtų būti vertinamos kaip ir bet koks kitas produktas, kurį reikia parduoti rinkoje.
Tam, kad šia veikla užsiimanti organizacija galėtų išgyventi ir sėkmingai konkuruoti rinkoje, savo produkciją – žinias – galima pardavinėti. Šią specifinę produkciją galima platinti trimis skirtingais būdais: tiesiogiai (pavyzdžiui, leidžiant knygas ar patentuojant); netiesiogiai (pavyzdžiui, galima žinias naudoti rengiant ir pateikiant į rinką specialistus arba transformuojant jas į kitus produktus (pvz.: technologijas)); mišriai (žinioms suteikiant kojas arba kitaip tariant – konsultuojant).
Žinių klientais gali būti ir valstybė (business to government arba B2G modelis), ir kitos organizacijos (business to business arba B2B modelis) bei fiziniai asmenys (business to customer arba B2C modelis). Kiekvieno iš šių klientų poreikiai yra itin skirtingi. Todėl natūralu, jog tam, kad klientai už mokslininkų siūlomą produktą – žinias – mokėtų, reikia ne tik suformuluoti vertės pasiūlymą, bet ir pasirinkti adekvatų verslo modelį. Tai – tipinis uždavinys bet kokiame versle.
Didysis iššūkis – žinių komercinimo problematika
Diskusijoje dėl to, kaip galėtumėme suaktyvinti verslo ir mokslo bendradarbiavimą, verta dėmesio fokusą nukreipti į tai, kodėl mokslo kuriamų žinių komercinimo procesas vyksta neefektyviai. Ši problematika gali rastis dėl įvairių priežasčių. Tarp jų gali būti ir blogos ar nereikalingos žinios. Potencialus klientas gali net nesuprasti, kad jam reikalingos žinios. Žinios gali būti siūlomos ne tiems, kam jos reikalingos. Tikėtina, jog gali būti suformuluotas klaidingas vertės pasiūlymas. Tai tik keletas pavyzdžių, kur gali užstrigti žinių komercinimo procesas.
Kliūtis sėkmingam komercinimo procesui gali formuotis ir dėl specializacijos stygiaus. Juk specializacija – vienas iš esminių verslo efektyvumo instrumentų: nenuostabu, jog įmonėje vienas gamina, kitas pakuoja, trečias parduoda. Kodėl nesudarius sąlygų panašiai sistemai veikti ir kalbant apie mokslo žinių komercinimą?
Vadovaujantis šia logika ir iš mokslininko/tyrėjo, kitaip tariant – žinių gamintojo – dirbančio mokslo institucijoje ar įmonėje, gal nereikėtų reikalauti, kad jis pagamintas žinias ir pardavinėtų (komercintų). Paprasčiau ir efektyviau būtų pasamdyti atitinkamos srities specialistą, kuris spręstų komercinimo metu kylančius iššūkius, o mokslininkai/tyrėjai turėtų laisvę daryti tai, ką moka geriausiai – gamintų naujas žinias.
Alternatyvus klausimas
Galiausiai, kalbant apie mokslo ir verslo bendradarbiavimą, reikia paminėti, jog, ką ir kaip komercinti kuriant ir panaudojant žinias – renkasi pačios organizacijos savininkai ir vadovai. Gal tai ir yra butelio kakliukas, kodėl vis dar nėra mokslo ir verslo bendradarbiavimo ar, kitaip tariant, sėkmingo žinių komercinimo? Gal problema glūdi organizacijų savininkų ir vadovų negebėjime realizuoti efektyvius procesus, leidžiančius užtikrinti, kad žinios būtų svarbi dedamoji vertės kūrimo grandinėje, tiekiant į rinką konkurencingus ir vartotojams reikalingus produktus?
Gal visgi reiktų fokusuotis į praktinių problemų organizacijose sprendimą, įgalinant realizuoti keturias paprastas nuostatas, kurios padėtų išjudinti vangiai judantį žinių komercinimo procesą: pirma, klientams nerūpi jūsų turimos žinios, technologija ar kiti technologiniai parametrai; antra, klientai nori išspręsti problemą; trečia, klientai neegzistuoja tam, kad iš jūsų pirktų; ketvirta, jūs egzistuojate tam, kad išspręstumėte jų problemas.
Belieka tikėtis, kad dar po dešimties metų nereikės kaltinti aplinkos ar kitaip tariant – vieniems kitų, kad vis dar nėra sklandaus mokslo ir verslo bendradarbiavimo.
Paskutinį kartą redaguota 29 gruodžio 2021